Baltic Media rengia paskaitų ir seminarų kursus, kurių metu aiškinami svarbūs viešųjų ryšių praktikos plėtojimo klausimai.

Kursus sudaro reguliarūs užsiėmimų ciklai, kuriuose apžvelgiamos įvairios svarbūs ir aktualūs PR klausimai bei fundamentalios temos.

Kursai, padedantys suprasti, kas yra PR – public Relations arba viešieji ryšiai.

Lektorė Sandra Veinberga, Ph.D., žurnalistikos docentė, konsultantė, medijų bei visuomenės informavimo strategijų ir taktikų kūrimo ir įgyvendinimo specialistė. Dirbo docente Latvijos Universitete, Maskvos ir Stokholmo universitetuose, tyrinėjo žurnalistikos ir visuomenės santykius. Šiuo metu darbuojasi Baltic Media Ltd. Stokholmo biure. Švedijos Publicistų klubo narė. Savarankiška kelių Latvijos medijų korespondentė Švedijoje. Leidyklos „Zvaigzne ABC” išleistos knygos „Viešieji ryšiai. Teorija ir praktika” (pirmosios PR skirtos knygos latvių kalba) autorė.

PR – viešieji ryšiai – tai įvairaus pobūdžio kontaktai, kuriuos įmonė arba organizacija realizuoja savo aplinkoje. Didžiajai daliai šioje srityje dirbančių specialistų viešieji ryšiai asocijuojasi su medijų darbu. Spauda, radijas ir televizija PR darbe yra labai svarbūs, tačiau jais neapsiribojama.

Šiandien PR apima įvairaus pobūdžio kontaktus su visuomene. Tai yra ir seminarai, kelionės, akcijos, paskaitos, bendravimas, interneto strategijos bei įvairios kitos PR veiklos formos, kurias dar galima vadinti viešųjų ryšių žanrais. Paraleliai vystosi ir specializuotos viešųjų ryšių sritys, apimančios krizių valdymą, finansinę, politinę komunikaciją, asmenų ir rinkos PR.

Latvijoje PR sąvoka yra palyginti nesena, nes SSRS režimo metu ryšių su visuomene palaikymas buvo nebūtinas. Kontaktai su visuomene buvo realizuojami imperatyvių įsakymų būdu, valdžiai nerūpėjo, ar jos nuomonė yra įtikinama ir ar keliami politiniai tikslai, ekonomikos kursas visuomenei yra priimtini, ir t.t. Sovietinio PR esmė buvo redukuota iki žodžio „reikia!”, įsakymu būdavo išsklaidomos bet kokios abejonės dėl reikalavimo smūgio efekto. Šią praktiką neretai dar ir šiandien tęsia Rusijos politinis elitas, ji dažnai mėgžiojama ir postsovietinės zonos šalyse. Taip pat Latvijoje, kuomet valdžios atstovams atrodo, jog jų pareigos automatiškai suteikia teisę diktuoti kitiems naudojantis postsovietinės įtakos svertais - įsakymu „reikia!”, o ne PR.

Latvijoje, kaip ir kitose buvusiose SSRS šalyse, perėjimas į demokratinę visuomenę vyko prisitaikant prie demokratinių šalių gyvenimo ir mąstymo būdo. Nespėjus įsigilinti į naujos  - demokratinės kasdienybės esmę, pereinamuoju laikotarpiu primiausia buvo galvojama ir kalbama apie formaliųjų išraiškų pakeitimus, t.y. įstatymų keitimą, „milicijos” pervadinimą „policija” ir pan. Viena iš tokių iki šiol prastai įsisavintų sričių yra santykių kultūra, šlubuojanti ne tik tarpasmeninėje komunikacijoje, bet ir viešųjų ryšių sferoje. Čia, kaip ir seniau, daugeliui atrodo, kad norint užsiimti viešųjų ryšių praktika pakanka išmanyti „kuluarų intrigas ”, prisišlieti prie įtakingų grupių ir pan. Vadinamųjų „kremliaus intrigų” tradicijų puoselėjimą daugelis laiko adekvatų PR vykdymui. Tačiau „kremliaus logika” yra ne viešųjų ryšių pavyzdys, o savotiška intrigų technologija, neturinti nieko bendro su demokratinių viešujų ryšių kūrimu.

Yra ir kitokių apraiškų. Pavyzdžiui, politikams, direktoriams, firmų vadovams ir neretai net PR specialistams atrodo, kad PR įgyvendinimui pakanka vien deklaravimo, pasiteiravimo ir keliamo „triukšmo”. Neretai tenka susidurti ir su klaidingu įsitikinimu, kad PR yra intrigų, nukreiptų prieš konkurentus, „nemalonius asmenis” mezgimas, jų „pjudymas šunimis” ir kiršinimas, nors iš tikrųjų tai ne PR veikla, o „turgaus bobų” lygio intrigavimas.

Visos šios apraiškos liudija, kad PR kultūra Latvijoje, visai taip pat kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, vis dar yra užuomazgos stadijoje. Ji yra dar neišsivysčiusi ir tebeieško savo kelio, išgyvendama klaidingų abejonių laikotarpį, kuris, gali būti, visai greitai baigsis.

Tačiau, nepaisant šių problemų, šalies gamybos, organizacijų ir viešajame sektoriuose ir toliau auga dirbančiųjų PR srityje asmenų, užsiimančių ryšių su visuomene stiprinimu arba „the management of communication between an organization and its public” (James E. Grunig, Todd Hunt), skaičius.

Vadinasi, PR reiškia ryšių tarp organizacijų ir visuomenės užmezgimą ir jų santykių palaikymą arba “the management function that establishes and maintains mutually  beneficial relationships between an organization and the publics on whom its success or failure depends” (Scott Cutlip, Allen Center, Glen Broom).

Teoriškai tai reiškia kurti ir palaikyti tarpusavyje naudingus kontaktus su publikomis, darančiomis įtaką atitinkamos įmonės arba įstaigos pasiekimams.

Publikos arba „tikslinės grupės” (ligi šiol vartota sąvoka) gali būti labai skirtingos, pradedant klientais, tiekėjais, plačiaisiais visuomenės sluoksniais, ir baigiant investitoriais, interesantais, fanų klubais, pavyduoliais, palankiai nusiteikusiais asmenimis, esamaisiais ir būsimaisiais bendradarbiais ir pan.

Švedijoje viešųjų ryšių darbui įvardyti vartojamos ir kitos sąvokos, pavyzdžiui, „planinis komunikavimas”, o PR specialistas vadinamas, pavyzdžiui, „informuotoju”.

Šie sinonimai nėra atsitiktiniai, nes jie patikslina įvairias viešųjų ryšių kūrimo prielaidas. Tai yra, gebėjimą suprantamai informuoti ir planuoti komunikavimą.

Šie patikslinimai yra esminiai, nes ne visa informacija yra suprantama ir – dar rečiau – veiksminga. Kaip ir visi ryšiai nėra automatiški, jie išnyksta ir nebesivysto, jei nėra puoselėjami ir skatinami progresyviam vystimuisi.

Be to, informavimo darbas gali skirtis atsižvelgiant į tam tikrą publiką, planuojant tiesioginę veiklą (naudojant PR žanrus), taip pat dirbant su savais kanalais (bendradarbiai, interneto svetainė), pirktais kanalais (medijos, reklamos niša) ir nemokamais kanalais (publicistikos niša, naujosios medijos, gandai ir kiti spontaniškos verbalinės komunikacijos būdai).

Ypač reikšmingas šis darbas yra renkantis darbo su medijomis metodus, nes tai anaiptol nereiškia įsispraudimo su savo pranešimu į medijų arealą, bet tai yra prisitaikymas prie tam tikros medijos unikalumo ir jo panaudojimo savos informacijos pastiprinimui pagal nustatytas medijų darbo etikos normas. Čia yra būtinas profesionalumas, kuriuo ne visada pasižymi į PR sferą patekę ryžtingi kitų specialybių žmonės.

Medijos – tai unikalus kanalas, užtikrinantis bendravimą su įvairia publika. Tačiau ir čia reikia paisyti „perkamos” ir „redakcijos” erdvės ribų. Jei reklamos arealas tekste arba eterio metu susilieja su redakcijos medžiaga, auditorija siūlomo turinio nebesuvokia kaip publicistikos ir viso pranešimo poveikis katastrofiškai sumažėja. Šia liga – „medijų maru” šiuo metu serga daugelis pagrindinių Latvijos medijų, kurios, siekdamos maksimalaus pelno iš reklamos, aukoja publicistiką. Todėl medijos nebevykdo veiksmingo įtakotojo misijos - jos tampa reklamos afiša ir iš aktualaus ir visuomenei svarbaus pranešėjo lygmens nusileidžia iki foninės medijos statuso.

Iš tikrųjų toks medijų degeneracijos procesas yra niekam nereikalingas. Nei publikai, daugiau rimtai nebevertinančiai publicistikos, nei reklamos užsakovams, kurių investuoti pinigai nebeatsiperka, nei pačioms medijoms, per tam tikrą laiką sugeba pelnyti, tačiau neišvengiamai praranda auditoriją ir buvusias pozicijas šalies masinių medijų hierarchijoje.

Medijų turinio degeneracija yra rimta problema. Ji yra susijusi ir su reklamos užsakovais bei PR sfera, nes kaip tik iš čia medijas užplūsta, pavyzdžiui, „alaus žinios”, „Rygos žinios”, „operos žinios”, nepaisant to, kad pasaulio žurnalistikos praktikoje prie aiškiai išreikštos „pirktos” PR medžiagos vartoti publicistikos apibrėžimą „žinios” yra nepriimtina. Tokia žingsnis yra neetiškas, bet Latvijoje tokia reklamos užsakovų elgsena yra gana dažna praktika. „Žinių” formuluotės ir formato naudojimas reklamos skelbimų vaizdavimui nėra vienintelis Latvijos PR ir reklamuotojų etikos pažeidimas.

© Baltic Media Ltd.